|
Lietuva
Lietuvos Respublika (Lietuva) – valstybė Europos geografiniame viduryje, Baltijos jūros pietrytinėje pakrantėje. Toje pačioje geografinėje platumoje vakariau Lietuvos yra Danija, Didžioji Britanija (Anglijos šiaurinė dalis), ryčiau - Baltarusija ir Rusijos centrinės sritys, toje pačioje geografinėje ilgumoje šiauriau yra Latvija, Estija, Suomija, piečiau - Rytų Lenkija, Ukrainos vakarinė dalis, Rumunija, Bulgarija, Graikija.
Ribojasi su šiomis valstybėmis:
* Latvija (sausumos sienos ilgis – 588 km, jūros siena – 22 km),
* Baltarusija (sienos ilgis – 677 km),
* Lenkija (sienos ilgis – 104 km),
* Rusija (Kaliningrado sritis) (sausumos sienos ilgis – 255 km, Kuršių mariomis – 18 km, jūra – 22 km).
Baltijos jūros pakrantės ilgis – 90,66 km. Bendras Lietuvos sienos ilgis – 1732 km. Lietuvos - Baltarusijos ir Lietuvos - Rusijos Federacijos siena yra ir Europos Sąjungos siena. Lietuvos ekonominė zona Baltijos jūroje (vakaruose) siekia Švedijos ekonominę zoną.
XIV a. Lietuva buvo didžiausia valstybė Europoje: į ją įėjo dabartinė Baltarusijos ir Ukrainos teritorija, dalis Lenkijos ir Rusijos. 1569 m. Liublino unija Lietuva susijungė su Lenkija, suformuodama naują respubliką - Žečpospolitą, kuri gyvavo daugiau kaip 200 metų, kol kaimyninės šalys aneksavo teritorijas 1795 m. Lietuva paskelbė savo nepriklausomybę 1918 m. vasario 16 d., tačiau 1940 m., antrojo pasaulinio karo pradžioje, buvo vėl okupuota SSRS ir vėliau hitlerinės Vokietijos. Vokietijai karą pralaimėjus, Lietuva liko SSRS sudėtyje. 1990 m. kovo 11 d. Lietuva tapo pirmąja sovietine respublika, paskelbusi savo nepriklausomybę.
Istorija
Lietuvos priešistorė
Lietuvoje pirmieji žmonės apsigyveno maždaug X tūkstantmetyje pr. Kr., paleolite, kai atšilo klimatas ir ledynai pasitraukė iš Lietuvos teritorijos į Skandinaviją. Nuo tada prasideda mūsų krašto istorija, besitęsianti maždaug 12 000 metų. Maždaug 2500 m. pr. Kr. taikus gyvenimas rytinėje Baltijos pakrantėje baigėsi. Į medžiotojų ir žvejų gyvenamuosius plotus ėmė skverbtis ateiviai iš pietų. Per kelis šimtmečius, maždaug 2000 m. pr. Kr., susiformavo gentys, vadinamos baltais. Maždaug V-VI a. jau buvo susidariusios visos šiandien žinomos pagrindinės baltų gentys: kuršių, sėlių, žemaičių, lietuvių, aukštaičių, žemgalių.
Karalystė ir tolerancija
Skirtingai nei kitos Baltijos šalys Latvija ir Estija, Lietuva viduramžiais buvo sukūrusi savo valstybę - Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę (Magnus Ducatus Lithuaniae). Manoma, kad Lietuvos valstybė pasaulio žemėlapyje atsirado 1253 m. liepos 6 dieną karūnavus suvienytos Lietuvos valdovą Mindaugą. Popiežiaus bule Lietuvos valstybei buvo suteiktas aukščiausias – karalystės – titulas. Tai reiškė, kad visa Vakarų Europa pripažino Lietuvą ir priėmė ją į savo šeimą kaip lygiateisę Vakarų Europos politinės sistemos narę.
LDK išsiplėtė toli į rytus, driekėsi nuo Baltijos iki Juodosios jūros, nuo XIV a. vidurio apėmė beveik visą dabartinę Lietuvą ir visą dabartinę Baltarusiją, nuo XIV a. II pusės dar ir didžiąją dabartinę Ukrainos dalį ir tapo reikšminga politine jėga Rytų ir Vidurio Europoje. Nors anais senais laikais visi kitataučiai buvo laikomi potencialiais priešais, LDK plėtros sėkmės priežastis buvo būtent tolerancija kitų tautų religijoms, vietos papročiams.
Pirmoji rašytinė konstitucija Europoje
Lietuvos Statutai, sudarę senosios valstybės santvarkos teisinį pagrindą, liudija, kad Lietuva dar XVI a. tapo integralia Vidurio Europos dalimi. Dar aukščiau teisinė mintis pakilo XVIII a. pabaigoje, 1791 m. priėmus Gegužės 3-iosios konstituciją, kuri tapo antrąja pasaulyje (JAV 1787 m. konstitucija – pirmoji pasaulyje) ir pirmąja Europoje, aplenkusi Prancūzijos konstituciją. Su pastarąja ji tiesiogiai susijusi - pirmieji konstitucijos apmatai parašyti pagal 1789 m. priimtą Žmogaus ir piliečio teisių deklaraciją.
1918-1940-ieji - klestėjimo metai
1918 m. Lietuvos tarybai, laikinajai tautos atstovybei, pakako drąsos ir ryžto, ji pasirašė Lietuvos nepriklausomybės aktą, paskelbė „atstatanti nepriklausomą, demokratiniais pamatais sutvarkytą Lietuvos valstybę, su sostine Vilniuje ir tą valstybę atskirianti nuo visų valstybių ryšių, kurie yra buvę su kitomis tautomis“. Nepriklausomybę apgynusi kovose su lenkais ir bolševikais, Lietuva 1920 m. Steigiamajame Seime įtvirtino demokratinę parlamentinę santvarką. Pakilimo simboliu tapo lietuvių lakūnų Stepono Dariaus ir Stasio Girėno žygdarbis - 1933 m. jie vieni pirmųjų pasaulyje iš JAV perskrido Atlantą. Lietuvos Respublikos laikais įtvirtinta pilietinė visuomenė, kultūrinės vertybės ir ūkininkavimo principai Lietuvai padėjo ištverti Sovietų okupaciją, tapo Nepriklausomybės atkūrimo idėjiniu pagrindu.
1940 m. SSRS okupacija ir aneksija
SSRS, pasinaudojusi palankiomis tarptautinėmis aplinkybėmis bei vykdydama užsienio politiką, nukreiptą prieš Lietuvos valstybingumą, 1940 m. okupavo Lietuvą.
Dainuojanti revoliucija
Lietuvos nepriklausomybės siekis ir taikus antikomunistinis judėjimas sugriovė komunistinę SSRS. 1985 m. M. Gorbačiovo pradėta „perestrojka“ padarė didžiulę įtaką ir įvykiams Lietuvoje. 1988 m. vasarą Baltijos šalyse prasidėjo Atgimimas, vėliau pavadintas „dainuojančia revoliucija". 1988 m. birželio 3 d. susikūręs Lietuvos persitvarkymo sąjūdis pakvietė į šimtatūkstantinius mitingus, kurie nulėmė šių dienų Lietuvos istoriją. Siekdamas parodyti Maskvai antikomunistinio judėjimo masiškumą, 1989 m. rugpjūčio 23 d., Molotovo-Ribentropo pakto 50-ųjų metinių proga, Sąjūdis kartu su Estijos ir Latvijos liaudies frontais suorganizavo grandiozinę protesto akciją Baltijos kelias. 1990 m. vasario 24 d. Sąjūdis didele persvara laimėjo rinkimus į Lietuvos SSR Aukščiausiąją Tarybą. Vėliau pavadinta Atkuriamuoju Seimu, 1990 m. kovo 11-ąją ji paskelbė atkurianti Lietuvos Nepriklausomybę. Taip trečią kartą istorijoje Lietuva pradėjo savarankiško gyvenimo epochą.
Narystė ES ir NATO
2004 m. Lietuva prisijungusi prie NATO ir įstojusi į Europos sąjungą, grįžo į Europos šalių bendriją. Tapusi ES nare, Lietuva formaliai tapo šalimi - donore ir teikia pagalbą Baltarusijai, Ukrainai, Moldovai, Pietų Kaukazo valstybėms, Afganistanui, Irakui, o ES formatu vykdo ir daugiašalės pagalbos įsipareigojimus.
Kultūra
Europa atranda Lietuvą per kultūrą – lietuvių menininkai pelno vis didesnį pripažinimą užsienyje. Nors ne visuomet afišose, skelbiančiose apie užburiančio balso soprano, dieviškai grojančio violončelininko ar išskirtinio grakštumo balerinos koncertą yra minima Lietuva, vis tik tikimybė, kad Jūs apsilankėte atlikėjo iš Lietuvos koncerte, yra didelė ir būnant Niujorke, ir Londone, ir Berlyne, ir Vilniuje.
Tik šiek tiek daugiau nei pusę milijono gyventojų turinčiame Vilniuje gausu meno galerijų, parodų, koncertų, spektaklių. Meno kupinas gyvenimas verda ir tradicinėse galerijose, koncertų salėse ir mažiau įprastose erdvėse, o ir pats Vilniaus senamiestis yra savotiška jauki Baroko meno galerija po atviru dangumi.
Kultūrinis gyvenimas verda ne tik sostinėje – kiekviename didesniame Lietuvos mieste veikia profesionalūs teatrai, koncertų salės ir vyksta įvairūs renginiai, turintys savo nuolatinę publiką. Ypač daug renginių vyksta vasarą.
Lietuvoje jau ilgus šimtmečius gyvena slavai, žydai, karaimai, prūsai ir kitų tautų atstovai, tad daugiakultūriškumas bei figuratyvumas literatūroje, teatre, kine ir taikomojoje dailėje tapo išskirtiniu Lietuvos meno bruožu. Dauguma lietuviško meno gerbėjų Europoje ir Rytuose ypatingai vertina sugebėjimą susieti praeitį su dabartimi bei toleranciją ir atvirumą kitoms kultūroms.
Literatūra
Lietuviai – skaitanti ir apsiskaičiusi tauta. Aktyvus Lietuvos dalyvavimas tarptautinėse knygų mugėse pakeitė ne tik užsienio leidėjų, bet ir pačių lietuvių požiūrį į literatūrą. Sėkmingas dalyvavimas knygų mugėse padėjo tradiciškai poeziją labiau vertinantiems lietuviams „atrasti“ Jurgos Ivanauskaitės, Renatos Šerelytės, Vandos Juknaitės, Sigito Parulskio, Mariaus Ivaškevičiaus prozą. Džiugu, kad šiais visuotinės kompiuterizacijos laikais lietuviai noriai skaito ir dovanoja knygas, o kasmet rengiamoje Baltijos knygų mugėje apsilanko beveik kas antra Lietuvos šeima.
Teatras
Lietuvos teatras yra neatsiejamas ir itin intriguojantis pasaulio teatre vykstančių procesų dalyvis. Lietuvių teatro režisieriai turi gausius gerbėjų ir pasekėjų būrius visame pasaulyje: Eimuntas Nekrošius yra itin laukiamas Italijos teatro ir operos scenose, Rimas Tuminas yra itin mėgstamas Šiaurės Europoje ir Rusijoje, o Avinjono ir Edinburgo teatro festivaliai jau nebeįsivaizduojami be Oskaro Koršunovo sukurtų spektaklių. Lietuvos teatro gerbėjų „geografija“ aprėpia Rusiją, Japoniją, Pietų Korėją, Honkongą, JAV, Meksiką, Argentiną ir daug kitų šalių ir kasmet vis plečiasi.
Operos žvaigždė Violeta Urmana koncertuoja garsiausiuose pasaulio operos teatruose ir koncertų salėse, tačiau tik nedaugelis žino, kad ši išskirtinio talento dainininkė yra lietuvė. Pasaulyje koncertuoja bei skina laurus tarptautiniuose konkursuose daug itin talentingų atlikėjų iš Lietuvos, o jų koncertinėse programose skamba ne tik gražiausi klasikinės muzikos kūriniai, bet ir lietuvių kompozitorių – Onutės Narbutaitės, Ramintos Šerkšnytės, Broniaus Kutavičiaus, Osvaldo Balakausko, Algirdo Martinaičio, Mindaugo Urbaičio, Anatolijaus Šenderovo ir kitų autorių muzika.
Dailė
Prieš kelis dešimtmečius tapyti Lietuvos dailininkų darbai, dažnai vadinami „tyliuoju modernizmu“, ženkliai prisidėjo prie jaunosios kartos dailininkų, drąsiai bendraujančių su Vilniaus, Paryžiaus, Venecijos ar Niujorko publika per instaliacijas, video meną, performansus, brandos. Eglės Rakauskaitės, Pauliaus ir Svajonės Stanikų, Deimanto Narkevičiaus, Gedimino ir Nomedos Urbonų po pasaulį pasklidę kūriniai padėjo ir patiems lietuviams įvertinti lietuviško meno prigimtį.
Dalios Kaščiūnaitės, Ričardo Vaitiekūno, Rūtos Katiliūtės. Algio Griškevičiaus, Vilmanto Marcinkevičiaus, Mindaugo Navako ir daugelio kitų kūriniai puošia daugelį privačių ir net karališkųjų asmenų kolekcijų užsienyje.
Daugelyje enciklopedijų ar meno žinynų rasime įrašą apie Fluxus, tačiau tik keliuose iš jų užsimenama, kad šio itin daug pasekėjų sulaukusios meninio judėjimo sumanytojas Jurgis Mačiūnas yra lietuvis.
Kas jis, Jurgis MAČIŪNAS?
“ Fluxus tėvas” Jurgis Mačiūnas (1931- 1973), pasaulyje žinomas George Maciunas vardu, gimė Kaune. Karo metais, bėgdamas nuo sovietinės okupacijos, atsidūrė Vokietijoje.
Kas yra FLUXUS?
Fluxus (lot. flux – tekėjimas) – meninis judėjimas, ieškojęs galimybių apjungti įvairias menines technikas ir disciplinas, pirmiausiai vizualųjį meną, muziką ir literatūrą.
Fluxus, vertindamas kūrybą kaip menininko išraiškos formą, su panieka vertino mene vis labiau stiprėjusį komercializmą ir rinkos poreikių tenkinimą.
Ankstyvajame Fluxus judėjimo etape Jurgis Mačiūnas glaudžiai bendradarbiavo su Joseph Beuys, Dick Higgins, Nam June Paik ir Yoko Ono.
Savo įtaka šiuolaikinio meno raidai Fluxus yra gretinamas su Dada ir popartu.
Kinas
Nors Lietuvos kino režisieriai nėra tokie pripažinti kaip danų, italų ar prancūzų kino meistrai, žiūrovai vertina lietuvišką kiną už sugebėjimą itin giliai pažvelgti į žmogaus sielą ir už poetizuotą požiūrį į pasaulį. Giedrės Beinoriūtės, Ramūno Greičiaus, Inesos Kurklietytės trumpametražiai ir Audriaus Stonio, Valdo Navasaičio bei Arūno Matelio dokumentiniai filmai yra pelnę tarptautinį žiūrovų pripažinimą bei apdovanojimus prestižiškiausiuose šios kategorijos filmų festivaliuose.
Lietuviškas kinas, atstovaujamas Šarūno Barto, Algimanto Puipos, Janinos Lapinskaitės, Kristijono Vildžiūno, jau turi jį mylintį žiūrovą ir Kanuose, ir Niujorke, ir Tokijuje.
Jonas Mekas (gimęs 1922 m. gruodžio 23 d. Semeniškių kaime) - žinomas filmų kūrėjas, rašytojas, kuratorius dažnai vadinamas „Amerikos avangardinio kino tėvu“. Tarp daugybės jo nuopelnų šiuolaikiniam menui – avangardinio kino archyvo „Anthology Film Archives“, kino kompanijos „The Film Makers Cooperative“ ir žurnalo „Film Culture“ įkūrimas. Nuo 1958 m. J.Mekas rašė filmų recenzijas žurnalui „The Village Voice“.
J.Mekas artimai bendravo ir dirbo su tokiais menininkais kaip Jurgis Mačiūnas, Andy Warhol, Nico, Allen Ginsberg, Yoko Ono, John Lennon ir Salvador Dalí.
Antrojo pasaulinio karo metais J.Mekas kartu su broliu Adolfu gyveno karo pabėgėlių stovykloje, o 1949 m. kartu su juo emigravo į JAV.
Iš visos gausios J.Meko filmografijos kino mylėtojai labiausiai vertina jo dienoraščius „Walden“ (1969), „Lost, Lost, Lost“ („Prarasta, prarasta, prarasta“ 1975), „Reminiscences of a Voyage to Lithuania“ („Prisiminimai iš kelionės į Lietuvą“, 1972), ir „Zefiro Torna“ („Zefiro Torna arba pasakojimas apie Jurgį Mačiūną“, 1992). 2001 metais Jonas Mekas sukūrė penkių valandų trukmės video dienoraštį „As I was Moving Ahead I Saw Brief Glimpses of Beauty“, kuriame rankomis sumontavo kadrus iš penkiasdešimt metų kauptų autobiografinių videoįrašų.
Pažymėtina ir tai, kad J. Mekas – puikus, savitos stilistikos poetas.
|
Naudinga informacija 
